Namai, kuriuose mažai daiktų, tik tiek, kiek jų reikia, dar jie sudėlioti taip, kad nekristų į akis. Sienos baltos, baltai pilki, kad niekas netrukdytų gyventi. Patogu, švaru, tvarkinga. Tokia šių namų, kuriuose jau dvejus metus karaliauja Armino, Brigitos ir Armintės šeima. Už lango gatvė, apie kurios triukšmingumą sklando daug mitų. Šeimininkai sako, kad jokio triukšmo jie negirdi, o pakliūti išėjus iš savo namų kiemo tiesiai į senamiesčio šurmulį, yra privalumas.

Arminas Lydeka, paklaustas, ar samdė dizainerį, atsako, jog ne. „Prieš porą metų atsikėlėme į šiuos namus ir viską suplanavome, ir sugalvojome su žmona. Idėja - susikurti sau patogius namus. Nereikia namų muziejaus, nereikia parodos, namai turi būti jaukūs, paprasti, kad būtų gera patiems šeimininkams juose gyventi,“ –įsitikinęs Arminas Lydeka.

Auksinė taisyklė ir šių namų filosofija: tvarkoje gyventi patogiau. Ir paprasčiau. Pono Lydekos žmona šią taisyklę priėmė ir dabar negali atsidžiaugti. Nors sako, kad vyras net dulkes surikiavęs tvarkingai. Gal todėl ši šeima nusprendė ir namų šeimininkės nesamdyti. Namus jie tvarkosi patys. Tiksliau taip įpratę pasidėti daiktus į vietas, kad tereikia dulkes šluostyti. Kiti nustemba pažvelgę ir į virtuvę, kurioje visiškai nei vieno daikto...

„Seniau, kai itin prabangiai žmonės gyvendavo, šeimininkai į virtuvę neužeidavo. Tai būdavo tarnų vieta. Bet neverta užsidaryti kambarėlyje, kuris vadinamas virtuvė. Planuodami savo butą ir padarėme, kad būtų virtuvės kampas, bet bendroje erdvėje su svetaine. Lyg ir yra lyg ir nėra,“- pasakoja namų šeimininkas.

Šiuose namuose nesimato nei vieno puodelio, jokio daikčiuko. O iš tiesų viskas yra, tik paslėpta spintose. Viskas už darų. Net aparatūra...Mikrobangų krosnelė, indaplovė, šaldytuvas, paslėpta už vienodos spalvos durų. Virtuvę nuo koridoriaus ir svetainės skiria laiptuota sienelė, puošta stiklu.

“Ta sienelė turi atskirą istoriją. Norėjom, kad būtų bendroj erdvėj, bet ir kartu šiek tiek pridengtų tą virtuvinį kampą, jei kokia pašluostė, ar puodas su sriuba stovi. Nuo viršaus žemėja ir mažėja. Bet kol pastatėm, statybininkams teko kelis kartus perstatyti. Sukom vienu kampu, kitu, tai vietos per mažai, tai ne taip žiūrisi. Statėm ir griovėm,“- prisimena Arminas Lydeka.

Visi šioje gyvenamoje erdvėje stovintys stalai yra stikliniai. Vizualiai jie lyg ir neužima vietos.

Arminas Lydeka pasakoja: "Turim ir tokią biblioteką, darbo kabinetą. Nesvarbu, kaip jį pavadinsi. Sutalpinome ir biblioteką, ir darbinį stalą ir kartu pasisėdėjimų kampą. Pasnūduriuot galima paskaičius kokią knygą. Su atėjusiu draugu galima pafilosofuoti, pamąstyti.“

Reikalingas darbo kambarys namuose ar ne, viskas priklauso nuo žmogaus gyvenimo ritmo ir stiliaus. Tiems, kurių grafikas laisvesnis, darbo kabinetas ar biblioteka, tikrai naudinga.

Bene daugiausia mielų daikčiukų Armintės kambaryje. „Esame pakankamai liberalūs tėvai ir leidome savo dukrai pačiai nuspręsti,kaip jos kambarys turi atrodyti. Ji pasirinko rausvą sienų spalvą ir prie jų derėjo balti baldai. Mergaitiškas kambarys. Noriu atsiprašyti, kad kambarys netvarkingas."

Vonios kambariui skirta labai daug vietos. Tai nėra vien tik vieta, kur nusipraust, tai yra kambarys, kur turi būti jauku, švaru, higieniška, patogu.

„Kiekvienuose namuose vonios kambarys jei ne pati svarbiausia vieta, tai itin gerbtina. Žmonos moteriški reikaliukai, vonioj pagulėti žvakių šviesoje, visad šalia švarūs rankšluosčiai...
Ir būtinai gražu. Bendras estetinis vaizdas itin svarbu. Visada pamerkia gyvų gėlių. Kuris pamerkiame, net nebepastebime. Visiem tai tapo įprasta,“- rodo Arminas Lydeka.

Armino ir Brigitos Lydekų namuose miegamajame kambaryje stovi tik lova... Na ir dar prie žmonos pusės pamerkta gėlė.

„Pagal mano namų filosofiją, miegamasis yra ta vieta, kur žmogus miega, ilsisi, jame neturi būti nieko, jokių kompiuterių, televizorių, masažuoklių ir t.t.. Tik patogi lova. Jokių lempučių prie lovos...“ – aiškina Arminas Lydeka.

Tiek būtų filosofijos, o dabar apie namų etiketą. Etiketo normos sukurtos tam, kad būtų palengvinta žmonių komunikacija. Tai verbalinė vieninga kalba. Taip tik paprasčiau bendrauti.

Etiketas pagal Arminą Lydeką:

Batai ir šlepetės...

Su tais batų nusiavimais yra vienas iš sudėtingiausių klausimų. Jeigu atsakyti visiškai sausai, teoriškai, be abejo, negali šeimininkai prašyti nusiauti batų, o svečiai net nesiverš nusiauti. Namuose vakarėlį galima sulyginti su kad ir su koncertu. Juk ten nešauna mintis nusiauti batų.
Žinoma, į batų nusiavimą galima pasižiūrėti liberaliau. Jei aplinka išties labai artima, joje vaikai ropinėja grindimis, o galų gale jei atėjome į namus, kuriuose jaučiamės kaip savo namuose, pas labai artimus žmones, nusiausime. Kitur, jei reikia, pasiimsime persiauti švarius.

Rūkymas...

Daugiabučio namo bute nėra teisinga ir garbinga išvaryti svečius ar patiems eiti rūkyti ir naudotis visų to namo gyventojų bendra erdve: balkonu, terasa, veranda. Dalis priklauso tau, žmogau, dalis kitam. Savo namuose nerūkai, o eini rūkyti į bendrą erdvę. Laiptinė yra visų mūsų.

Mobilusis telefonas...

Kuriozų gali nutikti ir naudojantis mobiliuoju telefonu. Išmintingai pasielgtume, jei į svečius, į kviestinį vakarėlį atėję, apskritai išjungtume telefono garsą. Mobilų telefoną galime laikyti visur, išskyrus vienintelę vietą - ant vaišių stalo.

Indai...

Jokios nuodėmės nebus, jei atėję pas labai artimus žmones, pasisiūlysime patys ar mūsų paprašys, nurinkti indus. Tačiau jei vakarėlis kviestinis, neišmintingai elgsis ir šeimininkai paprašą svečių padėti, ir patys svečiai besisiūlydami nurinkti indus.

Punktualumas...

Punktualumas ne visada yra gėris. Nereikia pasiduoti pasakymui „Punktualumas - karalių mandagumas“. Ateidami į svečius privalome truputį vėluoti, tuo vėlavimu mes pagerbiame šeimininkus. Jiems leidžiasi visiškai pasiruošti sutikti svečius. Gal nori pabaigt serviruot stalą, gal dulkes nuvalyt, gal laikraščius surinkt. Pirmas svečias turi pasirodyti vėluodamas nors sekundę.
Jei nesėdama prie vaišių stalo, vėluoti galima ir daugiau. Kuo daugiau svečių sukviesta, tuo daugiau galima vėluoti. Riba - apie penkiolika minučių.