Jei panorėtumėte „austriškuoju būdu“ nutapyti savo namo langą, tektų ne tik paplušėti, kol susirastumėte dailininką, bet dar ir turėti susitaupius nemažą pinigų krūvelę.

Austrai už vieno lango grožį pakloja po tris keturis tūkstančius eurų. O jei dar visą namo sieną sugalvoja išdabinti? Belieka viską dauginti iš kelių ar net keliolikos kartų. Bet turistai į tokius kurortinius miestelius dėl to plūste plūsta. Juos vilioja ypatingi ir vien Austrijai būdingi namų fasadai.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Kęstutis Pempė pasakoja: „Jau dabar daug kas važinėja po užsienius, tikiuosi, atsiveš ne pačius blogiausius pavyzdžius. Architektūrinę kultūrą mes, be abejo, turime. Tai buvo Vakarų ir Rytų kultūrų mišinys, bet gerąja prasme.“

Tokių, dar septynioliktame amžiuje dailininkų tapytų namų fasadų, galima užtikti Austrijos ir Vokietijos Tirolyje, Italijos šiaurėje.

Viename iš tokių namų ponas Brandaueris įkurdinęs savo tėvus, įrengęs apartamentus turistams ir kitame namo gale - tvartą. Mat ūkininkas turi septynis hektarus žemės, augina karves, gamina šio krašto pasididžiavimą skanius sūrius, žiemą nuomoja turistams slides ir visą kalnų inventorių. Seniau dar dirbo ir prie keltuvų trasose. Kiti šio krašto ūkininkai net slidinėjimo treneriais žiemą dirba. Vis dėlto Brandauerį maitina ir tėvų palikimas - ištaigingi dviejų namų fasadai.

Austrijos ūkinininkas Brandaueris sako: „Tai kainuoja itin daug, nes tokie fasadai – saugomi architektūros paminklai. Jei prireikia restauruoti fasadą, tenka vykti į už šimto kilometrų esantį Insbruką ir ten gauti leidimą. Ten paskiria ir specialistą, kuris yra tinkamos kvalifikacijos restauruoti tokius piešinius. Vienas toks langas kainuoja apie tris keturis tūkstančius eurų. O valstybė visiškai neremia.“

Ne tik namų fasadai grožiu akį veria. Aplink kiekvieną namą čia tarsi privalomai išdailinama ir aplinka. Idealios tvarkos įspūdį sukuria ir balti tinkuoti namai, puošti tamsiai rudomis medinėmis langinėmis, balkonais, erkeriais.


Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Kęstutis Pempė aiškina architektūros subtilybes:
„Kalnuotoms vietovėms būdingas gilios tradicijos. Mes tokio tęstinumo neturime. Mums artimesni Baltijos šalių architektai, kurių kūryboje vyrauja natūralios medžiagos, medis, plytos, čerpės, stogai šiaudiniai ir plokšti. Fragmentiškai naudojamas akmuo. Visada turėtų vyrauti saikas, kuklumas, paprastumas. Nereikėtų sekti įmantriausiais projektais, kurie asocijuojasi su pilimis ir dvarais. Niekada lietuviams nebuvo būdingos ryškios, cheminės spalvos. Visos žemės, pastelinės spalvos. Tinkas mūsų gyvenamam arealui būdinga medžiaga. Istoriškai jos daug naudota.“

Pasak Lietuvos architektų sąjungos pirmininko, pamažu architektūrinės fasadų tradicijos sugrįžta ir pas mus. Koks likimas laukia sovietinių laikų kvartalų aplink didmiesčius likimas nežinia.

„Daugelis individualių namų kvartalų yra apgailėtinos būklės. Visi lietuviai yra krepšinio treneriai ir statybininkai. Nėra nei derinio, nei funkcionalumo, tik pastatę ne taip, ne taip nurodę statybininkams, kviečia architektus taisyti. Bet tada jau būna išmesti pinigai, medžiagos. Apgailėtinas rezultatas,“ – liūdnai pasakoja Kęstutis Pempė.


O austras Brandaueris pasakoja, kad visiems, besistatantiems naujus namus Austrijoje, rankos dar laisviau atrištos. Jei tik nori naujakuriai ištapyti savo namo fasadą, nebereikia susirasti ypatingų specialistų, kurie atkurtų senųjų dailininkų darbus.

Vieni sako, kad namo grožis - jo langai, kiti, kad durys, treti, kad stogas... Kaip bebūtų, visa tai -namo išorė, todėl nors savo namo fasadu ir patys neturime laiko pasigrožėti, bet aplinkiniams jis daug byloja apie jame gyvenančius šeimininkus.