Kaimynus galima pasirinkti, kiti įgyjami nepriklausomai nuo tavo valios. Su pastarųjų buvimu šalia telieka susitaikyti arba keisti gyvenamąją vietą. Paprastai beveik visi gyventojai nori ir siekia, kad artimoje kaimynystėje niekas nesikeistų arba keistųsi tik į gerąją pusę.

Šiais intensyvių statybų laikais kone daugiausiai ginčų tarp individualiuose namuose gyvenančių žmonių kyla, nesutariant kas ir kiek prisidės prie patogaus kelio nutiesimo, o daugiabučiuose – ne tik dėl renovacijos ar remonto darbų, bet ir dėl pačios eksploatacijos.

LR daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozas Antanaitis pasakoja: „Dar likusi tarybinė nuomonė, bendras turtas yra kažkieno, kažkas ir turi juo rūpintis ir jį prižiūrėti. Aš atėjau į savo butą, užsirakinauir niekas daugiau manęs nedomina.“

Dar visai neseniai buvo kovojama su butų savininkais, kurių balkonus vieni stiklindavo, kiti ne, ir tai darydavo taip, kaip tik šauna į galvą. Dabar gi šiuo klausimu prisilaikoma vieningumo. Tačiau namų bendrijų vadovai ir administratoriai susiduria su kitu problematišku reiškiniu.

Bene daugiausiai rūpesčių daugiabučius prižiūrintiems žmonėms kelia sudėtingas savininkų teisių reglamentavimas. Gan dažnai įsigiję senos statybos butus žmonės susiremontuoja tik tai, kas viduje. O statinio konstrukcijose paslėpti vamzdynai, elektros instaliacija gyventojų nedomina. Juk pakeisti vamzdžius vien bute, o perdangoje palikti galą seno vamzdžio – tik vienas žingsnis iki didelės avarijos. Be to, įvykus kokiai nors avarijai, naujai suremontuoto buto savininkai nesutinka įsileisti meistrų ir liesti naujai suremontuotų lubų, sienų ar grindų. O dar „geriau“, jei prakiurusio buto šeimininkai yra išvykę uždarbiauti į tolimus kraštus.

Bendrijų vadovai pripažįsta, jog aplinkinių interesų ignoravimas jau tampa visuotinu reiškiniu.

Neprisistačiusi daugiabučio gyventoja teigia: „Nebendraujam su kaimynais. Jų nepažįstu. Ir kam man to reikia. Užlieję jau buvo, bet kas iš to. Nei atlygino nuostolius nei ką. Reikia būti žmonėmis, tada galima bendrauti.“

Kad ir kiek įdėsite darbo, išmonės ir pinigų, tvarkydamiesi tik tarp savo keturių sienų, abejingumas aplink gyvenantiems, atrodo, niekada neleis į idealų butą ar namą patekti nepraklampojus pro tamsias, purvinas gatves arba smirdančias laiptines.

Daugiabučio bendrijos pirmininkas Edmundas Gurčinas prisimena: „Yra bendrija ir jei kyla kokių nors nesutarimų išsprendžiame kolektyviai. Buvo kartą problema, kai vieniems buvo šalta, kitiems šilta. Dvi stovyklos. Bet paskui viską išsprendėm.“

Pagal dabar galiojančias teisės normas, į gyvenamąsias patalpas šeimininkas gali nieko neįleisti. Tokiu atveju suinteresuotiems asmenims telieka kreiptis į teismą. Tačiau bylos nagrinėjimas užtruks kelis mėnesius. Būtent dėl šios priežasties be komunalinių paslaugų pagal dabar vyraujančią praktiką gali likti visi kaimynai. Namus administruojančios tarnybos įsitkinusios, jog suteikus joms daugiau galių, problema išsispręstų. Pavyzdžiui, jei įgnoruojantį kaimynų interesus žmogų būtų galima nubausti pinigine bauda ir tam pakaktų tik policijos, o ne teismų įsikišimo. Daugeliu atveju nubausti butų ar namų šeimininkai, ne tik kad nesikreiptų į teismus bet ir iš karto sutiktų su teisėtais kaimynų reikalavimais. Daugelyje užsienio šalių jau seniai įteisinta norma, jog daugumos kaimynų nuomonei privalo paklusti ir kiti bendruomenės nariai.