Ar gali nutikti taip, jog po Savivaldybės bendrojo miesto plėtros plano patvirtinimo kai kurių savininkų sklypų kainos smuktelės net keliasdešimt kartų? Pasirodo, taip ir ne bet kur, o sostinėje. Ir tai gali atsitikti per rekordiškai trumpą laiką – iki kitų savivaldos rinkimų.

Dar šios kadencijos Savivaldybės taryba siekia kone prestižiškiausią Vilniaus priemiesčių rajonų paversti draustiniu ir ne bet kokiu, o tokiu, kuriame bent jau kurį laiką nebus vykdomos jokios statybos.

Vilniaus Savivaldybės vyr. architektas Mindaugas Pakalnis aiškina susiklosčiusią situaciją: „Vilniaus miesto plėtros poreikiai šiuo metu siekia apie pusantro tūkstančio hektarų. O jei būtų leista kaip siekia žemės savininkai urbanizuoti visus plotus, tai sudarytų per 7000. Tai per daug brangu miestui. Juk reikia nutiesti komunikacijas, įrengti infrastruktūrą.“

TV laidos „Namų darbai“ filmuotų Pilaitės mikrorajono teritorijų šeimininkai, susibūrę į naujakurių asociaciją, įtaria, kad Vilniaus m. Savivaldybės valdžia sąmoningai siekia nuvertinti jų žemę ir priversti savininkus ją pigiai parduoti. Ir ne bet kam, o asmenims, kurie vėliau sulauktų palankaus miesto tarybos sprendimo, tai yra, leidimo statyti.

Sostinės valdžios užmojo modelis daugeliui naujakurių taip pat aiškus. Minėtą vietovę pavertus draustinių, iš savininkų žemę būtų galima išpirkti valstybės nustatytomis kainomis, tai yra, pusvelčiui, o po to teliktų įrodyti, jog šioje vietoje nieko vertingo ir saugotino nėra. Tada draustinio statusą lengvai būtų galima panaikinti.

Rolandas Beniulis - naujakurių asociacijos pirmininkas. Jo teigimu, Komisijos tik 1992 m. nustatė draustinio statusą. Tačiau jau praėjo beveik penkiolika metų. Ir niekas daugiau tos teritorijos nebetyrinėjo. „Viskas pasikeitę, o ten tam kaime niekas verbų nebepina. Mums sako, jog komisija buvo toje vietovėje ir dabar neseniai, tačiau nei pavardžių, kas sudarė tą komisiją nei jos išvadų mums niekas nepateikė,“ – gūžčioja pečiais Rolandas Beniulis.

Naujakuriai įsitikinę, jog sprendimas šią teritoriją bendrajame plėtros plane paskutiniu metu pažymėti kaip Verbų etnokultūrinį draustinį, kuriame negalima statyba, yra nepagrįstas ir neatitinkantis dabartinės situacijos. Mat senųjų tradicijų pinti verbas šioje vietovėje nėra išlikusių jokių.

Išbraidžius kaimo vietovę skersai ir išilgai nebėra nė vieno asmens, šeimos ar sodybos, kurioje vis dar būtų puoselėjamas verbų pynimas. O šalia numatomo draustinio, tačiau jau ne Vilniaus miesto ribose, o rajone be jokio plano stichikai vykdomos mažaaukščių namų statybos. Kitos, neprižiūrėtos teritorijos dirvonuoja, ir pamažu tampa buitinių atliekų savartynais, kurie iš tiesų, atrodo kaip vieninteliai būsimo draustinio saugotini objektai. Tad vargu ar net siekiant geriausio čia būtų įmanoma atgaivinti senąsias tradicijas. Dar gyvi verbų pinėjai seniai pardavę savo žemes ir tuo nebeužsiima.

Rolandas Beniulis įsitikinęs, kad „jokio pagrindo neleisti statyti namų nėra. Etnologinis draustinis saugo ne žemę, kraštovaizdį ar dar ką nors, o konkrečiai tradicijas. Jei Savivaldybė su mumis ieškotų kompromiso ir leistų čia įsikurti, mes taip pat prisidėtume prie verbų tradicijų puoselėjimo. Galbūt reklamuotume verbų pynėjus savo internetiniame puslapyje ar vaikus leistume pas verbų pynėjus, jei dar tokių čia yra, kad išmokytų šio verbų pynimo amato ir panašiai.“

Naujakuriai įsitikinę, jog nėra jokio teisinio pagrindo Platiniškių kaimo teritorijoje neleisti mažaaukščių pastatų statybos dar ir dėl tos priežasties, jog etnologinis draustinis puoselėja tradicijas, o ne kraštovaizdį. Be to, sklypų įsigijimo metu pagal galiojantį „Bendrąjį planą“, nebuvo jokių kliūčių tai padaryti. Kliūtys atsiranda dabar.

Teisininkė Aušra Mudėnaitė situaciją aiškina pagal įstatymus: „Žemių savininkai kelia konstitucinį klausimą, tai yra, ar žemės savininkas gali inicijuoti savo žemės paskirties keitimą ar ne? Šiuo atveju Savivaldybė laikosi pozicijos, jog ne. Įstatymas numato, jog žmogaus žemė gali būti iš jo išperkama jei tai būtina viešajam interesui. Keliui įvairioms komunikacijoms ir panašiai. Tačiau panašu, jog toks viešasis interesas neegzistuoja.“

Naujakuriai tvirtina, jog nesuradę kompromiso su Savivaldybe, kuri jau antrą kartą drastiškai ir ne visai teisėtais būdais bando įkelti koją į Pilaitės mikrorajoną, nenusileis ir pusvelčiui už valstybės nustatytą kainą nepardavinės savo žemės. Jie žada kreiptis į teismą. Teismo procesas neabejotinai užšaldys „Bendrojo plano“ įsigaliojimą, ir dėl to tūkstančiai žmonių ir privačių kompanijų, tikėtina, patirs didžiulių nuostolių.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Juozas Imbrasas stebisi: „Aš domėjausi tos vietovės savininkų situacija. Man neaiškus vienas dalykas. Kodėl to paties draustinio teritorijoje suformuota sala, kurioje galimos namų statybos, o aplink tą salą jokios statybos negalimos? Juk į tą salą teks nuvesti kelią, komunikacijas ir draustinis bus padalintas į atskirus plotus. Tai kam jis tada iš viso reikalingas?“

O Algirdas Paleckis, Seimo narys, įsitikinęs, kad nusileisti turi abi pusės: „Savivaldybės pareigūnai ir naujakuriai turėtų surasti kompromisą. Manau, jog Savivaldybė galėtų nusileisti ir leisti ten, nebesmulkinant sklypų, tiems žmonėms pasistatyti po vieną namą. O ten besiruošiantys įsikurti gyventojai galbūt galėtų nebereikalauti pakeisti visos žemės paskirties.“

Vilniaus miesto Savivaldybės pareigūnai įsitikinę, jog vietovės senbuviai, teritoriją paskelbus draustiniu, galėtų pretenduoti į Europos sąjungos paramą. Tačiau laidos „Namų darbai“ filmavimo grupei pasivaikščiojus po apylinkes, žmonių, kurie galėtų tą paramą gauti ir įsisavinti sutikti nepavyko.