Nekilnojamo turto statytojai įsivėlė į sunkią diskusiją. Ar sutelkti
savivaldybės dėmesį į naujų rajonų infrastruktūrą ir padėti
nekilnojamojo turto vystytojams? Ar daugiau žmonių apgyvendinti jau
sukurtuose mikrorajonuose, kuriuose jau yra visa reikiama gyvenimui
paslaugų sistema? Susitelkus ties antru variantu, atsiranda daug
nepatenkintų gyventojų. Dar vienas naujas namas jūsų kieme. Kuris
galėtų pasakyti, kad jo rajone tam yra pakankamai vietos?
Tad kaip gi išspręsti būsto klausimą, įsigyti pigesnį ir sulaukti visų
reikiamų gyvenimui paslaugų?
Ar žinote, kad pirkdami būstą, kuris yra šiek tiek už miesto ribų, jus
greičiausiai turėsite sumokėti už kelio tiesimą ir parkavimo vietų
įrengimą – visa tai bus įskaičiuota į būsto kainą. Tačiau net ir
sumokėję nemažą pinigų sumą, negausite elementarių sveikatos
priežiūros paslaugų, mokymo įstaigos jūsų vaikams, policijos
komisariato ir kitų tarsi savaime suprantamų paslaugų. Tiesiog visam
tam savivaldybė nelinkusi skirti pinigų.
Egzistuoja kitas variantas, kaip turėti visas reikiamas paslaugas ir
šiek tiek pigesnį butą miesto ribose.
Norint senos statybos rajonuose pastatyti dar vieną daugiabutį, reikia
ten rasti papildomos vietos. Būstų statytojai teigia, kad tereikia iš
kiemų pašalinti visus ten stovinčius automobilius ir vietos atsirastų.
Klausimas, kur dėti tuos automobilius?
Statytojai siūlo patys pastatyti antžemines stovėjimo aikšteles,
kurias po dešimties metų perleistų savivaldybės žinion. Savivaldybei
tereikia suteikti žemės, ant kurios šios antžeminės stovėjimo
aikštelės galėtų būti statomos. Savivaldybė skėsteli rankomis – žemės
nėra.
Pasak ekspertų, sostinėje yra ir itin tankiai apgyvendintų rajonų, ir
pavyzdinių priemiesčio rajonėlių. Pavyzdžiui, senieji Lazdynai
įvardijami kaip mažiausio tankumo rajonas. O štai, naujųjų
daugiaaukščių rajonas, išlydintys išvažiuojančius iš Vilniaus,
Ukmergės plente, yra jau pernelyg tankus. Ir čia nesutvarkyta
parkavimo problema. Pavyzdiniu rajonu galėtų būti Santariškių
pakraštyje įsikūręs atskiras rajonėlis. Parkavimo problema išspręsta:
yra vietos prie namų, po stogeliu, be stogo, yra požeminės aikštelės.
Atstumai tarp namų pakankamai dideli, yra vaikų žaidimo aikštelės ir
net rakinami šiukšlių konteineriai.
Europoje itin stiprios namų bendrijos leidžia sau statyti priestatus,
aukštinti namą ir pardavinėti šias naujas patalpas. Gautos sumos
išleidžiamos namo renovavimui. Prancūzijoje prieš keletą metų buvo
populiaru kelių aukštų namukus griauti ir vietoj jų statyti šešių,
septynių aukštų namus. Tą darė gyventojai savo iniciatyva ir taip
paryžiečiai patys keitė miesto veidą. Bei sprendė gyvenamojo ploto
problemą.
Dar viena kliūtis siekiant bendro statytojų ir savivaldybės susitarimo
– žmonių abejingumas. Dažna namo bendrija gyva tik kelių entuziastų
dėka. Ir kiekvienas laikosi nuomonės, kad jo butas niekuo nesusijęs su
visu namu, tad ir namo reikalai jam nerūpi. Juk ir dabar, jeigu
savivaldybė kartu su statytojais nuspręs jūsų kieme pastatyti namą, ar
jus domėsitės, kokia jums iš to bus nauda? Gal reikalausite antžeminės
automobilių aikštelės, kokybiškesnio privažiavimo? Ar tik burbėsite,
kad pro langą jau nebematysite įprasto katino ant kaimynų palangės?
Reziumuojant belieka pasakyti, kad sostinė, kaip ir daugelis pasaulio
miesto, auga ir po truputį virsta tikru didmiesčiu. Juk Vilniuje
gyvena beveik trečdalis lietuvių. Tad nieko keisto, jog turime išmokti
gyventi draugiškiau.