Tarptautinėse rinkose dirbančių kompanijų atstovai įžvelgia besiformuojančius verslo kultūros pokyčius Lietuvos statybų rinkoje. Tai – vienas iš tų teigiamų rezultatų, kuriam prielaidas atsirasti sukūrė ekonomikos ir finansų krizė. Pasak Tomo Radzevičiaus, Hörmann Lietuva vadovo, ši atstovybė veikia skirtingų verslo kultūrų sandūroje. Hörmann Lietuva koordinuoja verslą ir kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijos Kaliningrado srityje, todėl nuolat stebi ir mato kompanijų elgsenos pokyčius. Dabar ypač aktualus atsiskaitymų ir mokėjimo sąlygų klausimas. Pastebimas visiškai naujas mokėjimų ir atsiskaitymų kultūros formavimasis. Natūralu, kad skirtingose rinkose dirbančios didelės tarptautinės kompanijos stengiasi prisitaikyti prie vietinių verslo tradicijų. Tačiau tik krizės akivaizdoje paaiškėjo, kad didelėse tarptautinėse kompanijose dešimtmečiais formuotos verslo procedūros ir tradicijos galiausiai praverčia visiems verslo partneriams ir palankiai priimamos vietinių kompanijų.

Rusijos rinkose tai niekad nebuvo problema. Rusijos verslo kultūra labai specifinė, tačiau mokėjimų klausimu vietinė rinka be jokių išlygų priimdavo tarptautinių kompanijų patirtį ir naudojamus principus. Didelė rinka tiesiog atmesdavo tuos rinkos žaidėjus, kurie mokėjimų atidėjimais mėgindavo pridengti mokumo problemas ar nesugebėjimą valdyti finansų srautus. Rusijoje įprasta už atliktus darbus sumokėti tik tada, kai šie darbai atlikti, tačiau už medžiagas ir įrangą sumokama avansu užsakant, o galutinai atsiskaitoma įrangą pristačius į objektą.

Lietuvos rinkoje daug kompanijų imdavosi verslo nebūdamos tikros, kad galės atsiskaityti už avansu neapmokėtas tačiau į statybų objektus laiku pristatytas prekes ir paslaugas. Tarptautinės kompanijos tai iš dalies toleravo, priimdamos tai kaip pamatuotą riziką. Dabar paaiškėjo, kad tarptautinių kompanijų patikimumas ir sugebėjimas pateikti įrangą bei atlikti darbus laiku, turi daug didesnę vertę, nei užsakovų viltys, kad atėjus sutartam laikui atsiras pinigų sąskaitoms apmokėti. Buvo ir priešingų atvejų, kai užsakymus priėmę tiekėjai tiesiog dingdavo. Užsakovai iki šiol baiminasi ir linkę už prekes sumokėti tik tada, kai jas pamato savo kieme. Rinkoje daugiau šansų išlikti turi ne tik tos kompanijos, kurios turėjo užsiauginę "storesnius lašinius", bet ir tos, kurios dabar sugeba tinkamai valdyti finansus.

Nors tiekėjai šioje situacijoje turi stipresnes derybines pozicijas, visada ieškoma kompromiso. Lietuvoje tapo įprasta į tiekėjo ir užsakovo susitarimus įjungti trečiasias šalis – visus statybų procese dalyvaujančius subkontraktorius, iš jų taip pat prašoma garantijų dėl įsipareigojimų vykdymo. Garantijos kainuoja, tačiau statybų versle dirbančios kompanijos jau supranta, kad tai neišvengiamos valdymo išlaidos, mažinančios verslo riziką iki minimumo.

Tomo Radzevičiaus teigimu, pastebima, kad užsakovai dabar jaučia daug didesnę atsakomybę ir pakeitė požiūrį į pinigus ir jų valdymą. Šį požiūrį sustiprino ir tarptautinių, ir atsakingai besielgiančių vietinių kompanijų pozicija – visada galima tartis dėl palankesnių kainų, geresnės komplektacijos, tačiau už prekes ir paslaugas reikia sumokėti tiksliai taip, kaip sutarta.